Kas nužudė vilna apaugusį mamutą? Understand article

Išvertė Kauno regioninio inovacijų centro užsakymu. Klimato pasikeitimas nėra naujas reiškinys. Caitlin Sedwick aprašo, kaip kompiuterinis modelis padeda mokslininkams paaiškinti vilna apaugusių mamutų išnykimą.

Apaugusių mamutų
Paveikslėlio autorinės teisės priklauso
Mauricio Anton; šaltinis: Wikimedia
commons

Prieš keturiasdešimt du tūkstančius metų, per paskutinį ledynmetį Pleistoceno laikotarpiu, vilna apaugę mamutai žygiavo po užšąlusias stepes Eurazijos žemyne. Milžiniški žvėrys puikiai įsitaisė sausoje paskutinio ledynmečio tundroje, prisitaikydami prie temperatūros, kurioje nušaltų bet kokios beplaukės beždžionės pirštai. Tačiau Holoceno epochos viduryje, prieš 6000 metų, ledynai pasitraukė ir vilna apaugę Eurazijos mamutai atsidūrė ties išnykimo riba. Pasak David Nogués-Bravo ir jo kolegų, galiausiai juos pribaigė klimato pasikeitimas ir žmonės.

Nuo tada, kai Michailas Adamsas rado pirmojo suakmenėjusio vilna apaugusio mamuto liekanas Rusijoje 1806 m., mokslininkai ėmė ginčytis, kas atsitiko šiems Azijos dramblių protėviams (Gross, 2006). Ar jie išmirė, nes šylant planetos klimatui ir keičiantis augmenijai bei krituliams išnyko jų arealas? O gal juos išžudė žmonės, įsibrovę į Eurazijos lygumas? Tai sudėtingas klausimas, nes Pleistoceno eros pabaigoje pasitraukę ledynai ne tik pakeitė gyvūnų arealą, bet ir leido pirmykščių žmonių grupėms keliauti iš pietų Eurazijos į šiaurę, medžiojant visus pakelyje sutinkamus žvėris. Ankstesni bandymai paaiškinti, kas atsitiko mamutams, iš esmės buvo turimais duomenimis pagrįstos išvados. Nogués-Bravo ir kt. (2008) pasinaudojo šiais duomenimis kiekybinės sąveikos tarp mamutų išnykimo srities ir sušilimo bei medžioklės skaičiavimams.

Norėdami išnagrinėti veiksnius, galimai prisidėjusius prie mamutų mirties, autoriai sumodeliavo mamutų paskutinio ledynmečio skirtingais laikotarpiais apgyvendintus regionus. Jų modeliui panaudoti suakmenėjusių iškasenų duomenys, rodantys mamutų liekanų pasiskirstymą ir amžių, kad galima būtų imituoti aukščiausios vidutinės temperatūros, žemiausios vidutinės temperatūros ir vidutinių kritulių sąlygų žemėlapius Eurazijos superkontinente trimis paskutinio ledynmečio Pleistoceno laikotarpiu periodais (prieš 42 000, 30 000 ir 21 000 metų) bei taplydenmečio laikotarpiu Holoceno eros viduryje (prieš 6 000 metų). Tada jie pritaikė klimato modelius Eurazijos superkontinentui prieš 126 000 metų (planetos atšilimas vyko tarp dviejų ledynmečių). Šie duomenys leido grupei nustatyti gyvūnų mėgstamo arealo tiriamais laikotarpiais požymius ir mastą.

Vilna apaugę mamutai išnyko dėl klimato pasikeitimo ir žmonių
Paveikslėlio autorinės teisės priklauso Mauricio Anton; šaltinis: Wikimedia commons

Remiantis autorių gautais rezultatais, galima teigti, kad mamutai neteko savo arealo katastrofiškai: pasitraukus paskutiniams ledynams ir šylant planetai, išnyko 90% ankstesnio jų arealo. Svarbiausias mamutų arealas palaipsniui mažėjo nuo 7,7 milijonų kvadratinių kilometrų prieš 42 000 metų (paskutinio ledynmečio viduryje) iki 0,8 milijonų kvadratinių kilometrų, likusių prieš 6000 metų. Gyvūnai liko izoliuotuose plotuose Eurazijoje ir mažyčiuose lopinėliuose prie šiaurinio kranto.

Nors arealo nykimas ir turėjo stipriai paveikti gyvūnus, situacija tik dar labiau pasunkėjo, traukiantis ledynams prieš 126 000 metų, kai beliko tik 0,3 milijonai kvadratinių kilometrų ankstesnio arealo. Tuo metu gyvūnai tikriausiai jau buvo ties išnykimo riba, nes geografiškai izoliuotų grupių genetinė įvairovė ir pajėgumas mažėjo. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis mamutai sugebėjo išgyventi. Kuo skyrėsi Holoceno era? Likusios mamutų bandos susidūrė su priešu, kurio nebuvo prieš 126 000 metų – medžiojančiais žmonėmis.

Žmonės išsivystė iki šiuolaikinio pavidalo Pleistoceno metu ir migravo į šiaurę su besitraukiančiais paskutiniais ledynais, kartu medžiodami mamutus. Holoceno viduryje mamutų populiacija buvo tokia silpna, kad nebūtų prireikę didelio medžiotojų spaudimo jiems išnaikinti. Remiantis optimistiškiausiais mamutų populiacijos dydžio ir tankio vertinimais, net jeigu kiekvienas žmogus būtų nužudęs tik po vieną mamutą kas tris metus, jie vis tiek būtų išnykę. Pesimistiškesniu vertinimu, prarandant po vieną mamutą kas 200 metų (žmogui jo teritorijoje), jų likimas buvo nuspręstas.

Gali būti, jog dar neatrasti visi įrodymai, jog klimato pokyčių susilpninta mamutų populiacija buvo sunaikinta dėl medžiojančių žmonių. Pavyzdžiui, autorių arealo modeliuose siūlomos naujos Eurazijos kontinento vietos, kuriose galima būtų rasti suakmenėjusias mamutų iškasenas. Ekspedicijos į šias vietas padėtų nustatyti, ar mamutai ten gyveno, ir padėtų gauti daugiau įrodymų, padėsiančių tyrėjams pereiti nuo kokybinės prie kiekybinės duomenų analizės.

Šis straipsnis pirmą kartą buvo išspausdintas PLoS Biology ir perspausdintas, gavus leidimą.

Download

Download this article as a PDF

References

  • Gross L (2006) Reading the evolutionary history of the woolly mammoth in its mitochondrial genome. PLoS Biology 4(3): e74. doi:10.1371/journal.pbio.0040074
  • Nogués-Bravo D et al (2008) Climate change, humans, and the extinction of the woolly mammoth. PLoS Biology 6(4): e79. doi:10.1371/journal.pbio.0060079

Web References

Resources

  • Detaliau apie mamutų išnykimą, kuris rodomas filme “Ledynmetis”, dar žiūrėkite dvi BBC dokumentines laidas:
  • Paskutinis epizodas iš Pasivaikščiojimas su urviniais žmonėmis. Žr. Internetinėje Filmų duombazėje: www.imdb.com/title/tt0370053 and the BBC website: www.bbc.co.uk/sn/prehistoric_life/tv_radio/wwcavemen
  • Pasivaikščiojimas su žvėrimis. Žr. Internetinėje Filmų duombazėje: www.imdb.com/title/tt0286285 and the BBC website: www.bbc.co.uk/sn/prehistoric_life/tv_radio/wwbeasts
  • Abi video medžiagas galima rasti DVD.Labai išsamią BBC 4-oji Radijo programą taip pat galima išgirsti internetu: www.bbc.co.uk/radio4/science/frontiers_20020515.shtml

Review

Kada mokslinis straipsnis yra suglaustas tokiu paprastu, maloniu būdu, jis tampa puikiu mokymo šaltiniu biologijos mokslų arba anglų kalbos mokytojams. Jis gali būti naudingas vidurinėse mokyklose, biologijos arba žemės pažinimo pamokose, o taip pat, kaip tarpdisciplininio dalyko medžiaga, kartu įtraukiant anglų kalbos mokytojus (CLIL veikla, pagal Europinį projektą skirtą jungti skirtingus dalykus su užsienio kalba mokyklose).

Ši tema yra įdomi visiems moksleiviams, kurie pamena filmą “Ledynmetis” w1. Stilius yra linksmas, bet tikslus, o loginė teksto struktūrą lengva sekti. Be to, šio straipsnio turinys yra puikus pavyzdys, kaip veikia moksliniai metodai, tiriant evoliuciją (stebėjimasà modeliavimas àspėjimas).

Mokytojai gali naudoti šį straipsnį kaip pagrindą diskusijoms apie klimato kaitą geologinėse erose bei pastaraisiais amžiais, apie modernios klimatologijos bei palaeontologijos metodus. Šis straipsnis taip pat gali pagelbėti norint sujungti istorijos dalyką su mokslo dalykais (žemės pažinimą, biologiją, matematiką), siekiant tarpdiscipliniškumo mokinantis apie priešistorę ir kultūrinę evoliuciją.

Šio straipsnio kalba yra pakankamai paprasta, tam, kad būtų galima pasiūlyti keletą teksto suvokimo klausimų, kaip:

Eurazijos mamutai išnyko apytiksliai:
a) prieš 126 000 metų
b) prieš 42 000 metų
c) prieš 21 000 metų
d)prieš 6000 metų.

Kas nutiko prieš 126 000 metų?
a) žemės klimatas atšilo
b) atitirpo ledynai
c) vilna apžėlę mamutai klestėjo Eurazijoje
d) žmonės medžiojo vilna apžėlusius mamutus.

David Nogués-Bravo su savo kolegomis:
a) pirmieji atrodo vilna apaugusio mamuto iškasenas
b) padarė apibendrinančias išvadas apie vilna apaugusių mamutų išnykimą
c) sukūrė ledynmečių klimato kaitos matematinius modelius
d) ketina iškasti fosilijas Eurazijos žemyne.

Skaitymo užsiėmimas galėtų būti išbaigtas kartu su geologinių laiko juostų kūrimu su moksleiviais (aš tokią užduotį skyriau mokyklos kieme tiesiant tualetinio popieriaus ruloną: kiekvienas popieriaus gabalėlis simbolizavo atitinkamą laiko tarpsnį).

Galiausiai, šis straipsnis yra tinkamo formato, kad mokytojai jį išdalintų kaip įvadinę medžiagą tolimesnėms žemės pažinimo pamokoms. Tai pakankamas formatas užimti vieną pamoką.


Giulia Realdon, Italija




License

CC-BY-NC-ND